The poet from Panevezys

Jonas RACKUS

Born 1910 in Juskonis village in the Panevežys district. He wrote from a young age and published his first poem in 1936.   He and a friend Balys Gaidziunas published a book of poems Jaunyste arimuose.  A second book of poems was prepared book Laivai be Uosto. (Ships with out a harbour) From 1944 to 1949 he lived with his wife, Leokadija , also an agronomist and son in Osnabruecke DP camp. The family arrived in Australia on the Nea Hellas 24 Feb 1949.

Here are some of his poems that were printed the Adelaide Lithuanian newspapers.

Argi ne tu?

Žmogau didybėje apakęs
puikliausias žemės tvariny,
nuo ko apraibo akys,
kokiais keliais ir kur eini?

Žmogau, pavargęs ir nubalęs
tarp žemės ūkanų šaltų,
ar šviečia tau dar laimės šalys,
kai pūgos ūžčioja ratu?

Žmogau, kurs alkanas ieškojai
tiesos takeliais ir keliais
kokiais balsais prabils rytojai,
kokiais žiedais jie išsiskleis?

Žmogau, kurs viešpati nesykį
ant kryžiaus vieną palikai,
ar nežinai, ko paukščiai klykia
ko skausmu drumsčiasi laukai?

Ir siaubia žemę karas, badas
žmogau kūrėjau nuostabus!
argi ne tu, save praradęs,
statai ir garbini stabus?

Žmogau, puikybėje apakęs,
dangaus ir žemės tvariny,
nuo ko apraibo tavo akys,
kokiais keliais ir kur eini?

Kelias Į vakarus

Balta žuvėdra klykia,
Net sukasi galva
tena namai paliko,
paliko Lietuva.

Ten rūpesčiais artojų
linguoja ąžuolai
ir tu, šalie artojų
Lig drobė nubalai.

Paliko sesės liepos
Močiutė obelė,
Giliai jausmus paslėpę
Ir ąžuolai žili.

Ten gluosniai nusiminę
ar saulę bematys?
Į vakarus vilkstinė
nusineša viltis..

Žaliuokit rūtos, mirtos,
siūbuok, pušie laisva,
speiguose kad nemirtų
mūs vargo Lietuva.

Kai vėjai tils užkimę
trauks paukščiai į namus,
gal būt, ranka likimo
pasuks atgal ir mus.

Balta žuvėdra klykia,
net sukasi galva..
tenai namai paliko,
paliko Lietuva.

 Aš tavęs nemyliu

Pasauli, aš tavęs nemyliu,
nors tui r viešpaties sutvertas!
tu nubloškei už šimtų mylių
žmogų nuo tėviškės jo vartų

Tu pastatei keliuos sargybas,
rubežių saugoja patrankos.
Iš baimės akys tavo žiba,
iš pykčio dreba tavo rankos.

Tu neapykantą pasėjai
ir žmogus žmogų plėšė, žūdė
tau amžiai rašė epopėją
ir gyrė tavo keistą būdą.

Tu pristeigei vergų kacetų
ir uždarei ten mirčiai žmogų.
pasauli, kaip tave mylėti
aistringą, purviną ir blogą?

Tu išblaškei tautas ir žmones,
sunaikinai pilis ir miestus.
Ne saulė! Ūkanos raudonos
pro sūtemas tau ima švisti.

Blaškais tu vėtromis užkimęs,
Nuo tavo dulkių raibsta akys.
Matau kaip dega Hirošima…
Ar ji tau nieko nepasako?

Pušis prie Nemuno

Žaliavo ant Nemuno kranto,
Žaliavo ir ošė pušis
Kas norą mylėt ir gyventi,
Kas skausmą širdies aprašys?

Skambėjo ji vėtroj kaip styga,
Su vėtromis žaidė jinai,
Nei oro, nei saulės nestigo,
Nei skambančio juoko jaunai..

Vainikais žaliais vis dabinos,
Vėjelis šukavo kasas,

Ir stebino savo kaimynes
Ji ūgiu ir grožiu visas.

Bet kartą, kai blaškė giružę
Atklydę gandai negeri,
Pušis neatlaikė or … lūžo
Jaunystės pačiam vidury.

Ir sukrėtė viesulas pirkią,
Subildo perkūnas kalnuos,
Ir ąžuolas senas pravirko
Pagailęs kaimynės jaunos.

Ir liūdna prie Nemuno kranto
Audrų nukamuotom širdims,
Bet noras mylėt ir gyventi
Atgis dar, liepsnos ir nerims!